MOKYKLOS VĖLIAVA

        MOKYKLOS DAINA
Išgalvosiu žemėj
Savo baltą taką,
Čia – rugsėjo žvaigždės,

Jų šilta šviesa.
Čia manos vaikystės
Ryto saulė teka,
Čia trapi vienatvė
Mano palikta.

Į ramybės salą,
Į vienatvės būstą
Atskubėsim, naštą
Skaudžią nešdami,
Kai gerumo šilto
Pasiilgto trūksta,
Kai pavargus dūžta
Saulė balzgana...

Čia skaudžiausi žodžiai
Sugula į žemę
Ir našta nukrinta
Nuo mūsų pečių,
Geria saulė godžiai,
Gilią versmę semia,
Žvaigždės tyliai sninga
Paryčiu giliu.